Pusmetis. Pusmetis nuo paskutinio įrašo. Aplaidumas? Galbūt. O gal tiesiog reikėjo tą laiką išgyventi tyliai. Ramiai. Sau.
Bet nuo šiandien viskas kitaip. Kai pažvelgiu atgal, stebiuosi, kad vos prieš pusmetį buvau kitokia - gyvenau kitomis mintimis, kitais norais, na, turiu pripažinti, kai kurie tikslai vis dar išliko :) ir net nežinau, kaip turėčiau vertinti tuos pokyčius. Turbūt gerai :)
Taigi, kaip pasikeitė mano gyvenimas per tą pusmetį? Gal ir ne taip stipriai, tačiau vis dėlto - išlydėjau mamą į užsienį ir dėl to tampu vis labiau savarankiška (nebenuvažiuosi pas mamą savaitgalį, nebepagamins skanių pietų:), susiradau darbą ir jau jaučiu finansinę nepriklausomybę (aišku pertekliaus nėra, bet man jo ir nelabai reikia), toliau mokausi universitete (toks ir mokymasis - rugsėjo antra pusė, o paskaitoj buvau tik vienoj), vis kažko ieškau, atrandu, mokausi, siekiu, bendrauju. Viskas kitaip, tačiau ne į blogą - gal net į gerą, nes dabar jau pilnai jaučiu, kad kuriu gyvenimą savo rankomis, kad esu atsakinga pati už save, ir tai mane stiprina. Nors ir sunku, ir baisu kartais, bet stiprina.
Niekada nepalioviau tikėti, kad tik žmogus yra savo likimo kalvis, ir vis stengiausi tai įrodyti sau. Mesdavau sau iššūkį ir jo siekdavau - gal ir ne taip smarkiai kaip norėtųsi, bet pasiekdavau, arba vis dar siekiu. Vis dar įsivaizduoju kiekvieną savo dieną kaip tuščią popieriaus lapą, ir tik nuo tos minutės, kai pramerki akis ir pasirenki, kokia spalva šiandien spalvinsi savo dieną - raudona, geltona ar juoda, priklauso tavo diena. O iš dienų susideda gyvenimas. Visas gyvenimas.
Nebijokim šiandien imti kitą spalvą, nei ėmėme vakar. Nes, patikėkit, smagu taip po pusmečio “atsibusti” ir suprasti, kad jei anksčiau nebūčiau pasirinkusi dienas spalvinti kitaip, nei man buvo įprasta, dabar dar gyvenčiau taip, kaip prieš metus ar du.. netobulėčiau, stovėčiau vietoje ir keikčiau gyvenimą, kad jis nesikeičia. Bet gyvenimo nereikia keikti. Gyvenimą reikia gyventi.
Šiandien giliuose apmąstymuose,
L.
